jos nenorėjo būt bet kuo.

Lėlės iš sudegusio mūsų žlugusių vilčių teatro. Jos buvo .Jos yra.Jos bus. Tačiau nebe tokios, kokios ankščiau . Nebebus linksmos ir neklykaus iš džiaugsmo . Jos liūdės . Niekada nepamirš to,kas buvo geriausia . Deja, buvo . Jos nebeatsiskleis niekam . Jos suprato,kad niekas nemoka taip išsaugoti paslapčių , kaip kiekviena iš jų – sąvųjų. Nusprendusios, kad bendraus tik tarpusavyje taip ir padarė. Galėtume sakyti,kad tai atnešė joms daug gero – neišduotos paslaptys, gera draugystė, jaukūs vakarai, geriant arbatą ir valgant tiramisų pyragėlius.Taip.Tačiau. Jos draugavo kitaip. Atrodė, kad jos nekalba, vakarais sėdi atskirai.Atrodė,kad jos tarpusavyje yra net nepažystamos. Bet jų draugystė buvo amžina. Joms nereikėjo kalbėti. Jeigu nutikdavo kas blogo kažkuriai, kitos suprasdavo iš elgesio . Ir dar . Jos mokėjo bendrauti mintimis. Jos buvo tikrų tikriausios draugės. Jums atrodys, kad lėlės negali draugauti , bet taip nėra. Visi mes galime ir mokame, tik kartais reikia tokių žmonių , kurie padėtų mums tai parodyti. Tokios jos ir buvo.